Tai rausvo, stambiagrūdžio granito, ovalinės formos į viršų kiek smailėjantis granito riedulys. Kadangi akmuo guli karklyne, šlapioje vietoje, tai, matyt, didelė jo dalis nuskendusi į dumblynę. Legenda pasakoja, kad būta vestuvių, o jaunikio tėvai nenorėję marčios. Tad pro tą vietą, kur dabar stūkso akmuo, važiuojant jaunavedžiams, uošviai marčią prakeikė ir ji virto akmeniu. Kita legenda sako, kad per Anykščių šilelį tekančiame Marčiupio upelyje yra akmuo, nuo kurio į vandenį įkrito ir paskendo neturtingas smuikininkas ir jo sužadėtinė bajoraitė. 2000 metais akmuo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (mitologinių vietų sąrašą).
Istoriniai faktai apie Riešę
Riešė – kaimas Vilniaus rajone Riešės aukštumoje, į vakarus nuo Didžiosios Riešės.
Didžioji Riešė – kaimas Vilniaus rajone, prie kelio Vilnius–Molėtai. Riešės seniūnijos centras.
Riešės žemės ir dvaras nuo XVI amžiaus priklausė Vilniaus kapitulai. 1681 metais dvarui buvo suteikta teisė pastatyti tiltą per Neries intaką Riešės upę ir rinkti mokestį iš važiuojančių tuo tiltu. XIX a. pabaigoje Riešė buvo valsčiaus centras. 1867 m. Riešėje buvo rastas IX-X a. pradžios dirhemų lobis (92 sveikos monetos, kaldintos Abasidų, Safaridų ir kitų dinastijų valdovų), dabar esantis Sankt Peterburge. XVIII a. viduryje pastatytas dvaras Pikeliškėse. Stovi ant kalvos, didžiulio ežero pakrantėje. Privažiavus matyti veranda ir apvali veja. Iš kitos pusės – veranda ir parkas. Raudondvaryje iki mūsų dienų išliko dvaro iždinė (XVIII-XIX a.) ir bokštas, pastatytas 1824 m. 1939 metais buvo pastatyta Didžiojoje Riešėje šv. Stanislovo Vyskupo Kankinio bažnyčia. Netoli Riešės yra karių kapinės, kurias 1984-1985 metų kūrybinio seminaro metu išpuošė ąžuolinėmis skulptūromis liaudies meistrai. Taip pat netoli nuo Riešės yra įsikūręs Europos geografinio centro muziejus.
Šioje nuorodoje rasite įdomios medžiagos (nuotraukų, aprašymų) apie Kalino davrą, senąją Riešės bažnyčią, senąją varpinę ir t.t.
Mažosios Riešės piliakalnis
Piliakalnis (Batarėja) įrengtas Riešės kairiojo kranto aukštumos pakraštyje. Aikštelė trikampė, orientuota šiaurės - pietų kryptimi, 32 m ilgio, 45 m pločio šiauriniam gale, 1,5 m aukštesniu šiauriniu kraštu. Jos šiaurės rytiniam krašte supiltas 65 m ilgio, 1 m aukščio, 8 m pločio pylimas 3 m aukščio išoriniu šlaitu. Šiaurės vakariniam šlaite, 1,5 m žemiau aikštelės yra kylanti terasėlė - įvažiavimo liekana. Šiarėje ir rytuose nuo aukštumos piliakalnį skiria 20 m pločio, iki 4 m gylio dauba. Šlaitai vidutinio statumo, statūs, 4 - 20 m aukščio. Piliakalnis labai apardytas arimų, apaugęs lapuočiais, šlaitų apatinė dalis dirvonuoja. 400 m į šiaurės vakarus yra V-XII a. Aukštųjų Rusokų pilkapynas (tyrinėtas 1974 m.). Piliakalnis datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia. Pasiekiamas Bukiškių - Gudelių (senuoju Ukmergės) plentu (yra plentui kylant iš slėnio į kalvą, kairėje prasidėjus miškui, 100 m į dešinę, už sodybų į šiaurę)
Šaltinis: http://www.dainavosgidas.lt
Pikeliškės – gyvenvietė Vilniaus rajone, 7 km į šiaurę nuo Didžiosios Riešės, 8 km į pietus nuo Paberžės. Seniūnaitijos centras. Gyvenvietė įsikūrusi prie Žaleso ežero bei plentų ir sankryžos. Vakaruose dunkso Pikeliškių miškas.
Yra XVIII a. viduryje statytas Pikeliškių dvaras, Pikeliškių pagrindinė mokykla, biblioteka, parduotuvė.
Europos geografinis centra
Koordinatės: 54°54′23″ š. pl. 25°19′08″ r. ilg. (ž.)
.jpg)
Europos geografiniu centru vadinama keletas vietovių. Tai yra dėl to, kad nustatant Europos geografinį centrą naudojami skirtingi metodai, be to, nėra vienareikšmiškai nustatyta riba tarp Europos ir Azijos.
1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai nustatė Europos žemyno geografinio centro vietą pagal naujus nustatytus kontinento ribų taškus. Naudodami gravitacijos centrų metodą jie nustatė, kad Europos geografinis centras yra 54 laipsniai 54 minutės šiaurės platumos ir 25 laipsniai 19 minučių rytų ilgumos. Šito taško tiksli vieta yra Lietuvoje, 26 km į šiaurę nuo Vilniaus, prie Purnuškių kaimo. Ūkio ministerijosValstybinis turizmo departamentas ir kitos Lietuvos administracinės įstaigos parėmė geografinio centro turistinį paženklinimo projektą. 1997 m. gegužės 24 d. už 25 km į šiaurę nuo Vilniaus, tarp Purnuškių ir Bernotų kaimų atidengtas Europos geografinį centrą žymintis akmuo. 2004 m. skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas paminklas buvo pastatytas Europos geografinio centro vietoje. Paminklas – balto granito kolona su žvaigždžių karūna viršūnėje. Teritorija aplinkui geografinį centrą 1992 m. buvo pažymėta kaip draustinis. Šiam draustiniui priklausė Girijos ežeras, Bernotų piliakalnis, alkakalnis, gretimas miškas ir kitos vietovės. 2010 m. LR Vyriausybės nutarimu pakeistos draustinio ribos, jis pavadintas Girijos kraštovaizdžio draustiniu, ir nuo šiol jam priklauso iš esmės tik Girijos miškas, o kitur galima vystyti rekreacinę ir kt. veiklą [1].
2004 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai patikslino Europos geografinio centro koordinates. Jis atsidūrė netoli Pašilių kaimo, šiauriau Vilniaus.
Pažymėtina, kad šiuo metu Europos geografinos centras yra apleistas ir suniokotas, todėl svečiams geriau šio objekto nerodyti.
Paberžė – gyvenvietė Vilniaus rajone, į šiaurę nuo Vilniaus, prie kelio į Giedraičius. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.
Yra Paberžės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (pastatyta 1932 m.) ir kapinės, 2 gimnazijos („Verdenės“ ir S. Kostkos), biblioteka (nuo 1955 m.), paštas (LT-14031), istorijos muziejus, kultūros centras, socialinės globos namai. Į pietryčius nuo Paberžės yra Europos centras.
Karvys
1691 m. minimas Karvio dvaras. 1779 m. pastatyta šv. Juozaapo bažnyčia, 1783 m. įkurta parapija. 1861 m. bažnyčia sudegė. XIX a. Karvys buvo miestelis, 6 kartus per metus jame vykdavo turgūs. 1865 m. pastatyta Karvio Šv. Juozapo bažnyčia. 1937 m. įkurta pradžios mokykla dėstomąja lenkų kalba, dab. Karvio pagrindinė mokykla. Yra ir lietuviškos Buivydiškių pagrindinės mokyklos Karvio skyrius. Yra biblioteka.
Nemenčinė
Nemenčinė – miestas Vilniaus rajone, apie 20 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, abipus Neries. Turi miesto seniūnijos statusą, taip pat yra apylinkių seniūnijos centras. Miesto vardas kilęs nuo Nemenčios upės (dešinysis Neries intakas), kuri teka pro Nemenčinę ir miesto vakaruose įteka į Nerį. Ankstesnioji vardo lytis Nemenčinas buvo slavų įtakos padarinys. Mieste yra Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1855 m.), paštas, Vilniaus krašto etnografijos muziejus (nuo 2000 m.), pabėgėlių iš užsienio stovykla. Ties Nemenčine per Nerįnutiestas Nemenčinės tiltas. Prie miesto įsikūrusi Nemenčinė II, šiaurėje stūkso Nemenčinės piliakalnis. Miestas minimas nuo 1338 metų. 1387 m. čia pirmąją bažnyčią, vieną seniausių visojeLietuvoje, įsteigė Ldk Jogaila. XVI a. minimas Nemenčinės dvaras, 1554 m. valakų reformos metu gavo miesto teises (priklausė valstybei), buvo Nemenčinės valsčius, 1950–1962 m. Nemenčinės rajonas. 1557 m. Nemenčinės gyventojai buvo atleisti nuo mokesčių ir privalėjo prižiūrėti tiltus per Nerį iki Kernavės. Apie 1776 m. sudaryta Nemenčinės seniūnija, kuri 1780 m. atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, o 1803 m. – Vilniaus universitetui. 1794 m. lietuvių sukilėliai, vadovaujami T. Kosciuškos, susigrūmė su caro pajėgomis, mūšio metu žuvo apie 500 vyrų. XIX a. dauguma Nemenčinės gyventojų buvo žydai. 1863 m. gyventojai vėl buvo sukilę prieš rusų armiją. Vilniaus kraštą užėmus lenkų generolui Liucjanui Želigovskiui, 1920–1939 m Nemenčinė priklausė Lenkijai. Karo metu naciai sudegino žydų mokyklą ir sinagogą. 1944 m. liepos 7 dieną I. Černiachovskio kariuomenė užėmė Nemenčinę. Vietiniai gyventojai nukentėjo per II pasaulinį karą, vėliau nemažai žmonių buvo ištremta į Sibirą. 1955 m. pakartotinai suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu Nemenčinėje veikė medžio apdirbimo, buitinės chemijos įmonės, drenažo vamzdžių gamykla, pieninė. Prie kelio į Vilnių, Neries kairiajame krante – „Vėtrungės“ šašlykinė (architektas A. Jukna). 2004 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino Nemenčinės herbą dekretu Nr. 22. Herbe raudoname lauke auksiniais plaukais pavaizduotas sidabrinis arkangelas Mykolas, dešinėje rankoje laikantis pakeltą sidabrinį kalaviją, su auksine rankena, kairėje – mėlyną skydą su dvigubu auksiniu kryžiumi. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.
Maišiagala
Maišiagala – miestelis Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio A2 Vilnius–Panevėžys , 25 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Seniūnijoscentras, 4 seniūnaitijos (Jogailos, Studentų, Širvintų, Vilniaus).
Yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1865 m.), Maišiagalos dvaro rūmai (1812 m.), 2 vidurinės mokyklos (kun. J. Obrembskio ir Ldk Algirdo), biblioteka, paštas (LT-14025).